Ateiviai

Pradžia
Ateiviai
Būtybės
Kontaktai
ateiviai [at] phplabs [dot] net

Kaip skraidančios lėkštės tapo NSO

Paskelbta 2003.01.06 10.21

Skraidančių lėkščių istorija, pasak profesoriaus Vytauto Straižio prasideda 1947 m. birželio 24 dieną ("Lietuvos dangus", 1990-1991).

Būtent tą dieną 32 metų JAV inžinierius Kenetas Arnoldas, skrisdamas nuosavu triviečiu "Callair" tipo lėktuvu virš Uolėtųjų kalnų, išvydo 9 keistus objektus, kurie greitai skriejo virtine maždaug trijų kilometrų aukštyje. Kas kelios sekundės du ar trys iš tų objektų ryškiai sužibdavo ir apšviesdavo Arnoldo lėktuvą.

Kenetas Arnoldas pamanė, jog regi reaktyvinius lėktuvus. Tačiau kai tie "lėktuvai" priartėjo, K. Arnoldas išvydo, jog jie visiškai be uodegų... Inžinierius buvo ne tik patyręs lakūnas, bet ir išradingas tyrinėtojas - susiradęs sąvaržėlę, jis sugebėjo šaltakraujiškai išmatuoti regimų objektų kampinį dydį ir palyginti jį su netoliese skridusio gerai žinomo lėktuvo DC-4 dydžiu. Panašiai nustatė ir apytikrį keistųjų objektų judėjimo greitį. Beje, vėliau paaiškėjo, kad tas greitis buvo bent dukart didesnis už garso greitį ore. Tuo metu joks lėktuvas viršgarsiniu greičiu dar neskraidė. Kai nuo objektų atsispindėdavo saulės blyksniai, jie atrodė apvalūs. Tačiau į apsnigtą Reinerio kalno šlaitą jie projektavosi kaip ploni brūkšniai. Tad K. Arnoldas nusprendė, kad veikiausiai jie yra disko formos.

Džakimos oro uoste K. Arnoldas apie regėtus objektus papasakojo kitiems lakūnams, ir žinia apie skraidančius diskus ėmė sparčiai plisti.

Beje, manoma, jog terminas "skraidantys diskai" arba "skraidančios lėkštės" atsirado bet porą metų anksčiau, nei jį pavartojo Kenetas Arnoldas. Grupė žurnalistų Ramiojo vandenyno pakrantėje virš vandens išvydo be garso skriejantį apverstos lėkštės formos objektą. Neieškantys kišenėje žodžio, jie leptelėjo - "lėkštė", taip ir liko "lėkštė". Tik, žinoma skraidanti...

Sunku pasakyti, kiek pastarajame pasakojime yra tiesos, tačiau pirmajame išsamiame žurnale "True" 1950 metais išspausdintame straipsnyje apie NSO šie objektai vadinami tik skraidančiomis lėkštėmis.

Tais pačiais metais pasaulį išvydo ir pirmosios skraidančioms lėkštėms skirtos knygos. Tai minėtojo K. Arnoldo knygelė "Skraidanti lėkštė, kurią aš mačiau", F. S. Kulio "Už skraidančių lėkščių", D. Kykou pirmojo knyga, pavadinta "Skraidančios lėkštės realios".

Kitas NSO tyrimo etapas- paslaptingųjų objektų fotografavimas. 1950 m. gegužės 11 dieną buvo padaryta pirmoji pasaulyje skraidančios lėkštės fotografija. Tiesa, beveik neabejotina, kad fotografijų būta ir anksčiau, tačiau P. Trento padarytas nuotraukas ištyrė bent kelios autoritetingos komisijos, ir buvo nustatyta, kad jos autentiškos, jokiu būdu ne falsifikatai. Šiose nuotraukose buvo regimas objektas su iškyšuliu, tarsi bokšteliu viršuje.

Kiek vėliau patikimų pranešimų srautas apie apverstos lėkštės ar disko formos objektus ėmė sparčiai augti. O tuo metu (1954 m. gruodžio 30 d.) kai pirmąsyk buvo oficialiai paskelbta, kad JAV karinės oro pajėgos (KOP) pradeda tirti pranešimus apie skraidančias lėkštes, jau veikė ir net skelbė ataskaitas kelios KOP inicijuotos skraidančių lėkščių tyrimo grupės. Bene pirmoji civilinė skraidančių lėkščių tyrimo grupė buvo įsteigta 1952 metais JAV Arizonos valstijoje Tūsono mieste. Ji pasivadino "Atmosferos reiškinių tyrimo organizacija". Tad jau šešiasdešimtųjų metų pradžioje pranešimus apie keistuosius objektus tyrinėtojai ėmė ne tik kaupti, bet ir klasifikuoti.

Ir štai tada ėmė aiškėti, kad pavadinimas "skraidančios lėkštės" niekam tikęs. Ne todėl, kad pranešimų apie apverstos formos objektus ėmė mažėti - jų skaičius netgi augo. Bet paaiškėjo, jog padangėje skraido ir kitokios formos objektai, kurie kaip ir lėkštės pasižymi neįtikėtinu manevringumu, spalvų kaitaliojimu bei kitomis lėkštėms būdingomis savybėmis.

Štai, tarkime, žmogus regi lėktuvą. Lėktuvas, matyt, skrenda labai aukštai, nes nesigirdi jokio garso. Žmogus į tą lėktuvą ir dėmesio neatkreiptų, jei staiga neišvystų, jog tas "lėktuvas" skrenda jau visai kita kryptimi. Žmogus nepatiki savo akimis. Juk joks lėktuvas negali taip - per akimirksnį - pakeisti judėjimo krypties. O gal jis, užvertęs galvą į dangų, prarado laiko nuojautą? Gal apsvaigo ir neteko sąmonės? Tačiau, žiūrėk "lėktuvas", nemažindamas greičio, jau lekia į pietvakarius. O Dieve, jis skrieja zigzagais...

Stebėtojas vis dar negali patikėti savo akimis, kai jam tenka dar labiau apstulbti. Didžiuliu greičiu jau gana žemai skridęs "lėktuvas" staiga išvis nustoja judėjęs ir... pakimba ore. Pakimba ir kabo, tarsi būtų visiškai besvoris ir neveikiamas inercijos... Tačiau kas tai?! Ką tik ore kabojęs "lėktuvas" ėmė ir išnyko, o po to atsirado jau visai kitoje vietoje, staiga ėmė augti, didėti, tarsi milžinišku greičiu artėdamas prie stebėtojo ir... vėl dingo...

Žmonės atkreipė dėmesį į skraidančias lėkštes ne vien dėl keistos šių objektų formos. Dar labiau stebina fenomenalus "lėkščių" sugebėjimas judėti tarsi be inercijos. Būtent neinercinis judėjimas, pasireiškiantis ypatingu manevringumu ir sugebėjimu be regimos priežasties kaboti ore, ir tapo vienu iš lėkščių skiriamuoju bruožu - nesvarbu, ar tie objektai buvo panašūs į apverstas, ar ne į apverstas lėkštes, ar į diskus, lėktuvus, cilindrus, sraiges ir t. t.

Žmones stulbino ir tai, kad lėkštės sugebėdavo tiesiog akyse "ištirpti" arba visų akivaizdoje išnirti iš nežinomybės, tarsi materializuotis.

Tad bene ryškiausias NSO bruožas - keistas, tarsi neinercinis judėjimas, o taip pat jų materializacijos ir dematerializacijos, šokčiojimai erdvėje iš vieno taško į kitą.

Taigi, jei kas nors regėjo keistą objektą, kuris judėjo tipiška NSO trajektorija arba tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo, su tam tikromis išlygomis gali manyti, kad buvo regėtas iš tiesų NSO, o ne koks nors gamtinis ar technogeninis reiškinys.

Kita vertus, būtina darsyk akcentuoti, kad keistomis, tarsi neinercinėmis trajektorijomis juda ne tik lėkštės, bet ir kitokios formos objektai.

Tad ar galima lėkšte vadinti (tegul ir skraidančia) lėktuvo, cilindro, agurko, rombo, kryžiaus, pjautuvo, trikampio ar sraigės ir kitų egzotiškų formų objektus, kurie nors ir juda, tarsi būtų be inercijos, tačiau jų formos skiriasi nuo lėkštės (apverstos ar ne) formos?

Be abejo, "pjautuvą", "lėktuvą" arba "sraigę" vadinti lėkšte - nei šis, nei tas... Todėl jau apie 1955 metus "skraidančios lėkštės" vis dažniau ir dažniau pradėtos vadinti neatpažintais skraidančiais objektais - NSO.

Pavadinimą "skraidančios lėkštės" dabar dažniausiai vartoja tik žiniasklaida, o jei jį pavartoja mokslininkai, tai tik norėdami NSO fenomeną susieti su "ateivių iš kosmoso" idėja.

Angliškai "neatpažinti skraidantys objektai" rašomi "Unidentified Flying Objects", o šių angliškų žodžių santrumpa - UFO. Būtent todėl žiniasklaidoje dažnai rašoma ir kalbama apie UFO (t. y. į lietuvių kalbą ši santrumpa net neverčiama), o jei kalbama apie NSO tyrinėjimus, dažnai vartojamas ufologijos terminas. Dar daugiau, kai pasakojama apie kažkokias su NSO susijusias būtybes, jos neretai vadinamos ufonautais. Įvairios JAV veikiančios NSO tyrimų organizacijos irgi neapsieina be santaupos UFO - "MUFON", "CUFON" ir t. t.

Rusiškoje literatūroje (ypač sovietmečio) randami ir kiti NSO pavadinimai - "anomalūs atmosferos reiškiniai" (santrumpa - AAR), "anomalūs atmosferos ir kosmoso reiškiniai" (AAKR). Pastaruosius terminus paprastai vartojo akademinis mokslas, šiais pavadinimais atsiribodamos nuo "ateivių iš kosmoso" idėjos.

Ir vis dėlto - kodėl neatpažinti skraidantys objektai vadinami... neatpažintais? Juk tų objektų forma atpažįstama, greičiai išmatuojami, spalvos ir jų kaita yra žinomos. Pagaliau žinomos ir daugelis kitų jų fizinių charakteristikų.

Prieš atsakant į šį klausimą, susipažinkime bet su keliais pranešimais, kuriuose išryškėja ir kitos itin keistos NSO fenomeno savybės.

1967 m. Sverdlovsko srities kaimo keliu važiavusio autobuso keleiviai išvydo netoliese skrendantį melsvą rutulį. Netikėtai rutulys deformavosi, ištįso autobuso link, ir iš jo išlindo į fotoaparato objektyvą kiek panašus "straubliukas", kuris pabandė pasiekti keleivius. Autobusas sustojo, ir žmones persmelkė keisti spinduliai. Visi išsigando, tačiau nieko ypatingo neatsitiko. Po kurio laiko "straubliukas" sulindo atgal į ritulį, o šis pakilo ir dingo.

1968 m. spalio 11 d. New Jersey valstijoje virš geriamo vandens rezervuaro ėmė šokinėti akinanti ugnis. Kai ji išnyko, atskrido daugybė malūnsparnių ir ėmė sukti aplink tą rezervuarą ratus. Virš malūnsparnių praskrido 10- 12 reaktyvinių karinių lėktuvų. Visa tai regėjo šimtai pravažiuojančių žmonių, policininkai. Seržantas R. Gordonas įvykį tyrusios komisijos nariams pasakė: "Aš čia gyvenu jau keturiasdešimt metų, bet nė karto nemačiau praskrendant tiek daug malūnsparnių". O keisčiausia buvo tai, kad pradėjus aiškintis, iš kur tie malūnsparniai bei lėktuvai atskrido, pasirodė, jog to nežino jokia JAV žinyba.

1968 m. spalio 18 d., 19 val. 30 min. JAV Floridos valstijos Medalos mieste gyvenančią šeimą į lauką išviliojo pašėlęs šuns lojimas. Kieme dešimties pėdų aukštyje (~3,3m) jie išvydo ore plūduriuojantį purpurinį rutulį. Rutulys buvo skaidrus, o jo viduje matėsi... du keisti žmonės, kurie tai pakeldavo, tai nuleisdavo kažkokį svertą, tarsi pompuotų skystį. Kol šeima spoksojo ir stebėjosi, rutulys su keistomis būtybėmis pakilo ir išnyko.

1981 m. vasaros vakarą Nalčike žmonės išvydo, kaip toli esantys debesys nušvito ryškia šviesa. Šviesos ratas platėjo, ryškėjo, ir staiga iš už debesų išniro spindintis nupjautos sferos objektas. Paskui jį tįso galingo prožektoriaus spindulį primenantis šviesos kūgis. Objektas leidosi, bet žemės nepasiekė ir kuriam laikui pakibo ore. Iš jo trykštančio šviesos spindulio kryptis staiga pasikeitė, ir tada objektas ėmė judėti nuožulniai žemyn, o jo greitis sparčiai augo. Kai jau atrodė, kad objektas atsitrenks į žemę, jis ūmai dingo.

Šie keli pavyzdžiai, manau neblogai paaiškina, kodėl nors daugelis NSO savybių tyrinėtojai žino ir atpažįsta, jie vis dėlto vadinami neatpažintais.

Antroji svarbi NSO ypatybė yra ta, kad šie objektai, būdami panašūs ir į gamtinius reiškinius, ir į techninius įrenginius, nėra nei tas, nei anas.

Tad ką mes žinome apie NSO daugmaž tikro? Pateiksiu apibendrintus statistinius duomenis. Remiuosi daugiausia dviem darbais: TSRS kosminių tyrimų instituto 1979 m. "tarnybiniam naudojimui" parengtu leidiniu "Anomalių atmosferos reiškinių stebėjimai TSRS. Statistinė analizė" ir Aleksandro Kuzovkino "Ataskaita apie NSO fenomeno TSRS statistinę analizę 1900 - 1980 metais". Šis milžiniškas darbas buvo neskelbtas, tačiau juo ištisai remiasi daugelis rusų ufologų. Knygų "Protingoji visata" ir "NSO fenomenas: žvilgsnis iš Rusijos" autoriai M. Karpenko, bei G. Kolčinas, kurie irgi naudojosi A. Kuzovkino duomenimis, pastebi, jog Vakarų ufologų statistiniai duomenys, nors ir ne tokie išsamūs, su minėtuose darbuose pateikta statistika iš esmės sutampa. Tiesa, A. Kuzovkinui buvo priekaištauta, kad jis esą nepakankamai "atsijojo" surinktą informaciją, t. y., savo statistikai pavartojo ir tuos pasakojimus, kuriuose nesunkiai atpažįstami, pavyzdžiui, kamuoliniai žaibai, šiaurės pašvaistės, technologiniai eksperimentai ir t. t. Tačiau dabar jau aišku, kad toks "atsijojimas" vargu ar galimas ir tikslingas. Pavyzdžiui, kamuolinių žaibų fenomenas ne mažiau mįslingas nei NSO, o technogeninio pavidalo reiškiniai, kaip "malūnsparniai" virš vandens saugyklos JAV, vargu ar paaiškintini natūraliai. Tad griežtai atsijoti, ką iš tiesų regi stebėtojai, neįmanoma pagaliau jau vien todėl, kad iki šiol diskutuojama, kur yra riba tarp natūralumo ir dirbtinumo.

1. NSO formos

Forma Stebėta
Rutuliai 26,96%
Diskai, "lėkštės", ovalai 17,85%
Taškiniai objektai 11,48%
Cilindrai, "cigarai" 6,9%
Pjautuvo formos 6,0%
Ratai, žiedai, "riestainiai" 2,46%
Trikampiai 2,46%
Juostos 2,01%
Panašūs į debesis 1,43%
Stačiakampiai 1,33%
"Lemputės", "kriaušės" 1,07%
Kitų formų 5,41%
Forma nenurodyta 14,59%


Reikia atkreipti dėmesį, kad pateikti duomenys dėl kelių priežasčių nėra itin teisingi. Net tą patį objektą kiekvienas žmogus regi bent kiek skirtingai. Pavyzdžiui, jei diską stebėsime iš viršaus, jis mums atrodys rutulio arba skritulio formos, o jei iš šono- disko. Kai jis bus pasviręs į mus kokiu nors kampu, regėsime ovalą ir t.t. Pagaliau NSO tiesiog akyse keičia savo formą (žinoma, taip gali tik atrodyti, pasikeitus objekto padėčiai stebėtojų atžvilgiu) ir net "suskyla" į įvairios formos objektus.

1980 metais rugsėjo mėnesį 200 mylių į pietvakarius nuo Gibraltaro laive "Viktoras Bugajevas" esantys tyrinėtojai laivo paskuigalyje pastebėjo cigaro formos NSO. Iš vieno "cigaro" galo sklido geltoni spinduliai. Stebėtojų akyse "cigaras" suskilo ir virto dviem rutuliais, kurių vienas nuskriejo į šiaurės rytus, o antras- į šiaurės vakarus.

Yra pranešimų, kad NSO ne tik suskyla, bet ir susijungia, t.y. keli vienokios ar kitokios formos objektai susilieja ir įgauna kitokią formą. Daugelyje pranešimų apie NSO minimos ir įvairios objektų detalės- "uodegos", "bokšteliai", "iliuminatoriai", "žiežirbos", "spinduliai ir t. t.

2. NSO spalvos

NSO spalva, atrodo, priklauso nuo jo formos. Rutulio (sferos) formos NSO dažniausiai (29,7% visų pranešimų) regimi oranžinės spalvos, nors pasitaiko ir mėlyni (9,7%), ir geltoni (8,7%), ir įvairiaspalviai (6,6%).

Disko formos NSO taip pat dažniausiai būna oranžinės spalvos (26,5%), bet nemažą jų būna ir geltoni (23,5%) ar "sidabriniai" (20,6%). Įvairiaspalviai sudaro tik 10,3%.

Dažnokai regimi cigaro (dirižablio) formos NSO vyraujančios spalvos yra balta arba "sidabrinė" (25,0%), oranžinė ir geltona (po 15,4%).

"Lėkštės", "sraigės", "kepurės" dažniausiai būna baltos ar "sidabrinės" (35,9%), raudonos (23%), oranžinės (15,4%), nors tarp jų pasitaiko ir mėlynos (2,5%), net violetinės (1,3%). NSO pasižymi ne tik formų, bet ir spalvų kaita tiesiog stebėtojų akyse.

3. NSO linijiniai dydžiai

NSO tikrąjį (linijinį) dydį nustatyti labai sunku. Dažniausiai NSO stebimi ore, ir jų dydžius galima palyginti tik su gerai žinomų daiktų ar objektų dydžiais. Todėl ir sakoma, jog regėtas, pavyzdžiui degtukų dėžutės, mėnulio, pusės saulės disko NSO. Tačiau taip nupasakojamas tik regimas objekto dydis. O koks jis yra iš tiesų, paprastai pasakyti neįmanoma, nes regimasis dydis priklauso ir nuo atstumo iki objekto, ir nuo paties objekto tikrojo dydžio. Lėktuvas, kuris skraidina šimtus žmonių ar krovinius, iš arti atrodo milžiniškas, o padangėje jo ilgis- tik kaip degtuko, arba jis regimas kaip taškas. Todėl, siekiant nustatyti tikruosius (linijinius) NSO dydžius, nepakanka žinoti kampinius matmenis, nustatomus palyginimu su žinomais objektais. Reikia sužinoti ir nuotolį iki NSO, o tai vėlgi labai sunku. Tai įmanoma padaryti tik arba specialiais metodais (radiolokacijos, trianguliaciniu ir t.t.), arba atstumą lyginant su atstumu iki žinomo objekto, šalia kurio yra NSO. Todėl tik patyrę stebėtojai (pvz., lakūnai) gali nustatyti atstumą iki NSO, bet ir tai- su nemažomis paklaidomis. Būtent todėl duomenys apie linijinius NSO matmenis yra gana apytikriai ir netgi abejotini.

NSO linijiniai matmenys labai priklauso nuo jų formos. Disko formos NSO dažniausiai (apie 40% visų atvejų) būna 10 - 30 m. skersmens, nors dalies jų (apie 20%) skersmuo siekia 100 ir netgi 1000 m., Antra vertus, yra žmonių, kurie tvirtina regėję disko formos NSO už kelių metrų, ir tie NSO buvę tik 10 - 50 cm skersmens, net mažesni. Toks itin mažas NSO stebėtas ir Lietuvoje.

1978 m. vasaros pabaigoje Kretingoje gyvenantis inžinierius automobiliu riedėjo iš Klaipėdos į Palangą. Pervažiavęs tiltą per Danę, inžinierius ant kelio pastebėjo lėtai judantį ežį ir, bijodamas jį sutraiškyti, automobilį pristabdė. Privažiavęs visai arti, jis nusprendė parsivežti gyvūną namo, tad sustabdė automobilį taip, kad ežį apšviestų žibintai. Inžinierius išlipo iš mašinos, pasilenkė paimti ežį ir... nustėro. Vietoj ežio jis išvydo nedidukę labai lėtai pažeme skriejančią "skraidančią lėkštę". Kad tai buvo "lėkštė", inžinierius nesuabejojo- jis puikiai matė šviečiančius iliuminatorius, dureles, bokštelį su styrančiomis antenomis... Inžinierius išsižiojo iš nuostabos ir liko stovėti it stuobrys, o tuo metu sparčiai ėmusi skristi "lėkštė" kirto kelią, pakilo ir dingo...

Net 50% "pjautuvo" pavidalo NSO apibūdinami kaip "nepaprastai dideli", ir jų linijiniai matmenys gali siekti netgi dešimtis kilometrų.

Labai dideli dažnai (apie 30%) yra matomi ir rutulio formos NSO, tačiau antra tiek užfiksuota rutulio formos NSO, kurių matmenys neviršija metro.

"Lėkštės", "sraigės" dažniausiai būna nuo 10 iki 100 metrų skersmens, nors pasitaiko ir milžiniškų, ir nykštukinių.

4. NSO skrydžių aukštis, jų skleidžiami garsai

Jau minėjau, kad atstumas, o kartu ir NSO skridimo aukštį nustatyti gana sunku. Tai pavyksta tik kai kuriais atvejai, ir, be abejo, neišvengiamos paklaidos bei klaidos. Vis dėlto iš sąlyginai patikimų duomenų yra apskaičiuoti ir kai kurių NSO skrydžių aukščiai. Pats mažiausias aukštis, kuriame stebėti NSO,- tai žemės paviršius. Nors... kai kurie ufologai tvirtina, jos NSO pakyla iš jūrų, bei vandenynų (ar bent ežerų) gelmių, tad NSO puikiai jaučiasi ir žemiau žemės paviršiaus...

Didžiausias aukštis, kuriame stebėta NSO,- apie 350 000 km nuo Žemės, netoli Mėnulio. Yra duomenų, jog NSO stebėta ir kosmose, ir iš kosmoso. Tačiau išsyk turiu pasakyti, kad informacija apie NSO kosmose yra labai prieštaringa ir nepatikima- net asmeniškų pokalbiu metu kosmonautai kalba apie tai labai nenoriai, dažnai paskelbta informacija apie NSO stebėjimus kosmose vėliau paneigiama. Dažniausiai NSO regimi kelių kilometrų aukštyje ir kur kas žemiau.

NSO paprastai skrenda be garso, nors kartais girdimi šnaresiai, švilpesiai, gausmas (netgi stiprus). Yra pranešimų, kad NSO greitėjimą lydi "sprogimai".

Artimo kontakto metu (t.y., kai liudininkai regi NSO kelių ar keliolikos metrų atstumu) dažnai girdimi šie charakteringi garsai: "bip-bip-bip" arba panašus į vabzdžių dūzgimą garsas.

* * *

Čia išvardinau tik svarbesnes fizines NSO charakteristikas. Reiktų pridurti, kad dažniausiai žmonės NSO pastebi apie 21 valandą ir 7 valandą vietos laiku. Taip yra, matyt, todėl, kad tuo metu jau būna prietema ar net tamsa, ir žmonės nesunkiai pastebi švytėjimus. Be to, kaip tik tuo metu jie jau arba yra grįžę iš darbo ir gali nukreipti savo žvilgsnį į dangų, arba pasidairo į dangų, eidami į darbą.

Vienoje iš paskaitų Gunaras Kakaras vaizdžiai perteikė vakarų ufologų paskaičiavimus, kokia tikimybė žmogui nors kartą gyvenime savo akimis išvysti NSO. Pasak G. Kakaro, jeigu žmogus nieko daugiau nedarytų, tik plynoje stepėje nemiegodamas, nevalgydamas ir negerdamas lauktų NSO, tai net per visą vidutinišką jo gyvenimo trukmę, 70 metų, tikimybė išvysti NSO būtų labai maža - tik 0,05%. Kitaip tariant, tokiam pasiryžėliui, kuris bent kartą gyvenime nori pamatyti NSO, plynoje stepėje tektų laukti 3500 metų. Antra vertus, yra žmonių, kurie sakosi NSO regėję net kelis kartus. Ir tai yra viena iš NSO fenomeno paslapčių.

Remiantis minėtomis TSRS kosminių tyrimų instituto mokslinės ataskaitos duomenimis, neteisinga yra nuomonė, kad NSO pamato tik neišsilavinę žmonės- bent 11% informatorių buvo kvalifikuoti lakūnai, 17,5%- moksliniai darbuotojai (iš jų 7,5% astronomai).

Tad "skraidančios lėkštės" tapo neatpažintais skraidančiais objektai (NSO) tada, kai paaiškėjo, jog "lėkščių" forma būdinga ne visiems keistiesiems skraidantiems objektams, ir todėl, nors yra daug atpažintų NSO charakteristikų, NSO identifikuoti su kuo nors žinoma neįmanoma...

Viršun | Atgal į skyrių Teorijos »